Iš kur kyla nerimas bandant viską savo gyvenime suspėti? Pažiūrėkime į tai filosofiškai. Anksčiau žmonės nejautė baimės nesuspėti su gyvenimu. Pirma dėl to, kad tikėjo, jog egzistencija šioje žemėje yra tik įžanga į amžinybę. Tad rūpestis kilo tik dėl to, kaip daryti tinkamus darbus, kad po mirties patektum į reikiamą sektorių.
Maža to, anų laikų gyvenimas nežavėjo tokia pasiūla, kaip šiandien. Anų dienų žmonės tikėjo, kad taip, kaip gyvena jie, gyveno jų seneliai ir proseneliai, taip gyvens ir ateinančios kartos. Gyvenimas daugmaž nuspėjamas.
Mes šiandien taip nebemanome. Pažanga mums žada vis patogesnį gyvenimą, ilgesnę senatvę, mažiau ligų, patogesnę buitį, naujų patirčių – juk nesinori viso to praleisti, tiesa? Štai jums ir pagrindas nerimauti arba patirti FOMO (fear of mising out – baimę ką nors praleisti).
Ši baimė kyla dėl mūsų santykio su laiku. Mes manome, kad į laiką turime neginčijamą teisę ir faktas, kad jis ribotas, mums atrodo didžiulė neteisybė. Tiesa, palyginti su amžinybe, mūsų laikas labai menkas, bet, jei iš viso nebūtume gimę, mūsų laiko nebūtų visai. Tad, jei gavome savo būtį ir dalelę viso laiko, ar tai nėra didžiulis ir neįtikėtinas stebuklas?
Jei priimtume šią nuostatą, tada ne darbų, veiklų ar pramogų pasirinkimas būtų svarbus, bet pats galėjimas rinktis ir tokio sąrašo turėjimas taptų svarbiausias laimėjimas. Ir kad aš renkuosi vieną dalyką, o atmetu kitus, reikštų ne tai, kad aš netenku pastarųjų, bet kad AŠ GALIU RINKTIS.
Aš galiu rinktis ir nuspręsti, kas šią akimirką man bus svarbiausia (pvz., rašyti šį postą vietoj namų siurbimo). Aš galiu rinktis, kaip praleisiu šią savo gyvenimo atkarpą, nes juk jos apskritai neturėjau teisės tikėtis. Iš čia kyla džiaugsmas, kad aš kažką galiu praleisti (JOMO – joy of missing out) ir su dėkingumu būti tame, ką pasirinkau.
Įkvėpta Oliver Burkeman knygos „Keturi tūkstančiai savaičių“.