Man ne itin patinka skristi lėktuvu. Tik įsivaizduokite, koks sumišimas apėmė, kai skrydžio metu išsitraukiau šią atostogoms įsidėtą knygą. „Skrydis be sparnų“ – toks jos pavadinimas ant žemės skambėjo geriau! Ir kai ten, danguje, negalėdama nieko kontroliuoti, aš priėmiau savo neįgalumą kažką pakeisti (beje, ant žemės tos galios realiai tiek pat), baimė ir nerimas tapo susitaikymu. Taigi, šiek tiek apie paradoksalią pokyčių teoriją.
Paradoksalią pokyčių teoriją suformavo amerikiečių psichiatras ir psichoterapeutas Arnoldas Beisseris. Įdomu tai, kad ši teorija jam nutiko ne mintijant kabinete, o pačiam patiriant savo ligą ir siaubingą negalią. Vos keli metai iki atsirandant vakcinai Arnoldas susirgo poliomielitu, kuris paralyžiavo visą jo kūną, palikdamas tik galvą. Visos kūno funkcijos žemiau kaklo neveikė pačios. Kvėpavimas buvo palaikomas geležiniais plaučiais ir vyko didžiulėje spintoje, kurioje jis buvo paguldytas.
Nepaisant negalios, Arnoldas vedė, dirbo psichiatru, rašė knygas o, atsiradus technologijoms ir jo geležiniams plaučiams sumažėjus iki lagamino dydžio, daug keliavo. Kaip iš visiškai luošo (nors niekada nepasveiko) jis tapo sėkmingu ir laimingu? Kaip jis sugebėjo sau paaiškinti nutikusią ligą ir pakilti iš jos skrydžiui, kad ir be sparnų?
Jei prisimintumėte Elisabeth Kubler-Ross gedėjimo stadijas bei nupieštą pokyčių kreivę (pav. žemiau), pamatytumėte, kad prašviesėjimas gedinčiojo gyvenime nutinka po 4 fazės – vadinamosios depresijos. Iš jos opa-opa ir nukankama į 5-ąją – priėmimą. Šios magijos aš iki šiol niekaip nesupratau: kas vyksta šių fazių viduje (ar tarp jų), kad iš visiško dugno išlipama į šviesą?
Ir čia man padėjo Arnoldo negalia, jo knygoje aprašyti išgyvenimai, kurie yra būtent apie šį esminį tarpelį tarp stadijų. O paslaptis skamba taip: pokytis įvyksta, kai žmogus tampa tuo, kuo iš tiesų YRA, o ne tada, kai jis BANDO TAPTI tuo, kuo jis nėra. Tai ir yra paradoksali pokyčių teorija.
Artimojo mirtis, skyrybos, ligos, atleidimas – visa tai yra gedėjimo objektai, rodantys, kad kažko netekome ir mūsų gyvenimas nebebus kaip anksčiau. Eidami per E. Kubler-Ross stadijas, natūralu, kad neigsime praradimą, pyksime, bandysime derėtis su gyvenimu, idant jis sugrąžintų gerovę, tada krisime į liūdesį suvokę, kad esame bejėgiai ir niekas nebebus kaip buvę.
Ir kaip gerai, kad yra liūdesys. Kad yra tas suvokimas apie „niekas nebebus, kaip buvę“. Būtent jis yra laiptelis į šviesą, mat kelia esminį klausimą: „o kaip bus?“ Kai nustojame kovoti ir priimame pasikeitusią realybę, kai suvokiame, kad, nors to nenorėjome ir nepasirinkome, tai yra mūsų dabartis, įvyksta pokytis. Kai priimame, kad BUVOME vyrai ir žmonos, sveiki kūnai, aukštos pareigos ir priimame, kokie ESAME dabar, gali prasidėti naujas skyrius. Ne tęsinys – nes tada ieškosime buvusių idealų, lyginsimės ir ilgėsimės, ne. Naujas skyrius. Nauja istorija su naujais mumis.
Tame naujame taške ima rastis nauji pasirinkimai ir pasikeitimai. Tame naujame taške galime ieškoti naujo vertingo, dėl ko norėtųsi gyventi. Priimti naują realybę yra būtina, bet ne mažiau svarbu yra atrasti, vardan ko judėsiu toliau.
Vos 135 puslapių knyga atrodo juokingai trumpa, tačiau puslapiai sodrūs. Sustodavau ir pastraipas skaitydavau keliskart. Joje sau atramą ir paguodą ras bet kurios gedėjimo stadijos rezidentai. O man ji buvo:
- apie paslaptį, atskleidusią, kaip iš gilios vidinės prarajos pakylama sustiprėjus labiau nei iki tol;
- apie pagarbą skausmui ir sunkiems išgyvenimams – jie turi esminę gydančią galią, kurios tuo konkrečiu momentu mes dar nepastebime;
- apie judėjimo gedėjimo kreive svarbą, apie leidimą patirti visas netekties spalvas ir leisti visoms joms išskleisti sparnus.
Nes galutinis skrydis iš pasidavimo į naują gyvenimą yra užsakytas, tik atlikite visas reikiamas procedūras iki jo.